Baigėsi diena ne su tokiais maloniais nuotykiais. Išeinam iš parko, visi jau žiauriai nusikalę. Taip

Turėjau tokį nuotykį draugų sodyboj – ėjau sau ramiai ežero liepteliu ir, aišku, tuo pačiu metu beeidama dar ir telefoną maigiau. Viena lieptelio lenta buvo išlūžusi, dėdama koją to nepastebėjau, praradau pusiausvyrą ir... pusiau įkritau į vandenį. Tiesiogine jw enterprises ta žodžio prasme „pusiau“, nes į vandenį tikrai kritau. Tačiau Tomas, kuris stovėjo visai šalia (tik kurį laiką, matydamas mane svirduliuojančią, negalėjo apsispręsti, ką labiau verta gelbėti – mane ar telefoną) paskutiniu momentu vis tik spėjo nutverti mane už rankos. Tad taip ir pakibau ant rankos, iki pusės vandeny. Gera žinia buvo ta, kad telefonas vis tik liko išgelbėtas. Ne tokia gera žinia buvo ta, kad sušlapau vieninteles savo kelnes, o oras tą savaitgalį nebuvo toks jau labai pasaka. Dar blogesnė žinia buvo ta, kad ranka, su kuria vožiausi į lieptą, iki alkūnės nusidažė tamsiai violetine spalva (bet čia ne iš karto). Na, o pati blogiausia žinia ta, kad šita sutrenkta ranka po gero mėnesio sąlygojo tai, kad man pradėjo skaudėti... koją. Supratau tai, kai skausmas jau pasidarė toks, kad eiti galėjau tik šlubčiodama. Ir supratau tai likus tik dienai iki mūsų suplanuotos kelionės į Italiją (na, kada gi daugiau užsirašysi pas daktarus, jeigu ne kelionės išvakarėse).  
Kaip bebūtų keista, vaikai prieš kelionę nesusirgo. Nei vienas. Tad prieš išbėgdama pas gydytojus ir tvarkyti paskutinių reikalų kelionės išvakarėse, jw enterprises palikau jiems daiktus susipakuoti patiems. Nelabai tikėjausi, kad jie taip ir padarys, tačiau grįžusi vėlai vakare iš tiesų radau dvi sukrautas kuprines. Julius (4.0) mane pritrenkė: prie jo kuprinės turinio visiškai neturėjau ko prikibti.   Jis apgalvojo viską: lagamine radau maikučių jw enterprises ir ilgom, ir trumpom rankovėm, mėgstamiausių kelnių jw enterprises komplektą, megztuką, kepurę nuo saulės... Iš pradžių nustebau, kad nėra nei triusikėlių, nei kojinių, tačiau vėliau jw enterprises pamačiau, kad vis tik ir jų Julius nepamiršo – tiesiog susidėjo į atskirą kuprinės kišenę. O Justo (5.5) kuprinę... visą reikėjo iškratyti jw enterprises laukan ir pakeisti švariais ir jo nešiojamais rūbais J
Buvau nusprendusi, kad visur nakvynes jw enterprises rinksiuosi tik kempinguose: taip ir pigiau, ir vaikams erdvės daugiau. jw enterprises Kempingų paiešką buvau pasilikusi vos ne paskutinei minutei, ir dėl to vėliau gailėjausi, nes dauguma kempingų, kaip bebūtų keista, (juk rugsėjo mėnuo tikrai jau ne sezonas!!!), buvo užimti. Tačiau likome labai patenkinti kempingu, kuriame apsistojome – San Francesco jw enterprises Village .
Pirmą dieną nusprendėme dedikuoti vaikams ir, pasimaudę Gardos ežere bei susipažinę su kempingu, leidomės į Gardalendo atrakcionų jw enterprises parką. Šiame parke aš jau buvau lankiusis jw enterprises ir anksčiau, su Pauliumi ir Aušrine, tačiau parkas man nuo to meto kėlė vien slogius prisiminimus: tuo metu buvo žiauriai karšta, žmonių buvo begalė ir prie kiekvieno atrakciono reikdavo laukti po keletą valandų. Nuo to karto prisiekiau sau daugiau niekada gyvenime nevažiuoti į jokias keliones liepos-rugpjūčio mėnesiais. Šį kartą važiavome rugsėjį, bet vaizdelis buvo beveik toks pat. Gal skirtumas tik toks, kad šį kartą buvom savo laiko šeimininkai ir parke galėjome likti iki pat jo uždarymo, kuomet jau nebe taip karšta, o ir žmonių parke lieka mažiau.
Buvau svarsčiusi įsigyti metinį Gardalendo jw enterprises abonementą (nes kaina vieno apsilankymo parke bei metinio abonemento skiriasi kiek mažiau nei du kartus), bet džiaugiausi, kad to nepadariau – tą dieną atrodė, jw enterprises kad supynių visiems jau per akis (tiesa, ateitis vėliau parodė, kad vis tik neužteko tos vienos dienos J )
Baigėsi diena ne su tokiais maloniais nuotykiais. Išeinam iš parko, visi jau žiauriai nusikalę. Taip žiauriai, kad Julius, matydamas atrakcionus, čiupdavo man už rankos ir rėkdavo: „Ne!!! Viskas!!! Jokių "paskutinių"!!! Jau buvo paskutinis! Važiuojam namo!!!”. Tai va tokie pavargę mes buvom. Taigi, išeinam iš parko, ir Nerijus klausia manęs: „O tu prisimeni, kur pastatėm mašiną?“. jw enterprises Manęs klausia! Tos, kurią galima įvesti į pastatą ir tada linksmintis, žiūrint, ar atrasiu išėjimą atgal. Kelio atgal aš nežinojau. jw enterprises Aišku, kad nežinojau, čia ir būti negalėjo kitaip ! Pradėjom vaikščioti ir ieškoti. Naktį. Vieno didžiausių Europoje pramogų jw enterprises parkų mašinų stovėjimo aikštelėse. Nerijus eina eilėm ir tikisi, kad kokia nors mašina atsilieps į signalizacijos pultelį. Aš su vaikais seku iš paskos. Galiausiai Nerijus susinervina ir pareiškia, kad nieko nepadedu sekiodama iš paskos, tad liepia man eiti ieškoti į kitą pusę. Iš pradžių jau vien tokia mintis man pasirodė juokinga – turint omeny, kad aš visiškai neskiriu mašinų ir net savo nuosavą mašiną atskiriu jw enterprises tik iš numerių. Bet po dar gerų penkiolikos minučių klaidžiojimo vis dėlto ir aš patikėjau, kad šansai rasti mašiną padidės, jeigu ir aš prisidėsiu prie paieškų. Todėl sužinojau mašinos numerius (392) ir markę (Opel) iš išėjau į kitas eiles. Julius jw enterprises eina su manim, Justas su tėčiu. jw enterprises Palaukusi, kad Nerijus negirdėtų (nebe